Friends

Oi, kojytės, mano kojytės...

Turėjau progą pamatyti, kokiu masiniu renginiu virtusios "Gyvosios archeologijos dienos". Tiesą pasakius, ten buvau tik antrą kartą - pirmasis buvo prieš ketverius metus. Bet tikėjausi daug daugiau panašios į MJR publikos. Gražiais rūbais apsitaisę dalyviai ištirpo baisiai margoje ir baisiai "kurortiškoje" minioje, o kas penktas mažylis išėjo nešinas faneriniu lanku... Mačiau, kas su aukštakulniais atvažiavo. Ir į mus - su kuprinėm, nusivaikščiojusius - kaip į ateivius iš kitos planetos žiūrėjo. Galvoju, ar "autentika" jau ir pas mus tampa madinga? Tik kad mažai kam ji pati rūpi. Ateina visi kaip į zoologijos sodą pasižiūrėti, vos mažuma sustoja, klausinėja, domisi, kas, kaip, kodėl. Aišku, turbūt nereikia čia dramatizuoti - yra, kaip yra. Be to, pačioj Kernavėj buvom tik apie pora valandų, taigi didelių išvadų daryti teisės neturiu.

Pagrindinis savaitgalio akcentas buvo "pasivaikščiojimas" į Kernavę. Šeštadienį, artėjant pusiaudieniui, išėjom iš Grigiškių, pro Valus, Lazdėnų ir Neries regioninio parko link, kur pasukome turistine trasa, kertančia Bražuolės upelį, ir vakarop priėjome Panerių miško regyklą. Faktas, kad nuo regyklos artimiausias šaltinis - už maždaug 3km, buvo ypač "džiuginantis". Nieko, pasivaikščiojom. Sportas - sveikata :) Tik štai kažkodėl šiandien, iki Kernavės likus visai nedaug, pirma viena, paskui kita kojytė paskaudo - pritrynė... :( Paskutinius keturis km laabai lėtai teko klibinkščiuot. Mąstau, kodėl... Anksčiau taip pasitaikė tik vieną kartą: kai per "Akląjį žygį" Dzūkijoje upelyje į batą prisisėmiau vandens. Mažu atpratau vaikščiot? Bet keista... pastaruoju metu visai nemažai lakstau aukštyn žemyn. O gal jau atitarnavę mano batukai - mažiausiai aštuoneri metai, kaip su jais sąžiningai klajoju po visą pasaulį. Vienas iš dviejų daiktų, prie kurių esu išties prisirišusi: antrasis yra fleita :) Et, gaila... bet viskam savas laikas.

P.S.
Klausimas: Ko vienas bastūnas klausia kito sutikto bastūno?
Atsakymas: "Kaip šiandien tavo kojos?" ;)

Į savo išvažiavimą žiūrėjau kaip į laikiną. Na, tarsi nuvažiuoji pagyvent į kaimą dviem savaitėm, tada vėl grįžti namo, Vilniun. Čia - tas pats, tik kad Londonas truputį toliau nei Kaunas, o gyventi ten teks ilgiau nei dvi savaites. Bet kadangi į klausimą "kuriam laikui išvažiuoji" įpratau atsakinėti "dvejiem metams", pagaliau kažkas smegeninėj ėmė ir persisuko. Pradedu įsisąmonint, kad gyvensiu tenai, o atostogų važiuosiu į Lietuvą. Kas, kad dvejiem metam. Prisimenant, kaip prailgo metai Kinijoje... Gyventi - ten, triukšmingam mieste, kur daug žmonių, kur (beveik) nieko nepažįstu, kur reikės kažką daryti kažkaip, kur nėr aplink lietuvių kalbos - nesvarbu, kad anglų beveik kaip antra gimtoji (ar kad Londone jaukiau nei aplinkoje, kurioje viskas rašoma hieroglifais). Teks užmiršti, kad bet kada galima savaitgalį nuvažiuoti panerti į Gilužį. Čia - mano knygos, mano veiklos, mano vietos. Po šimts, galėčiau - studijuočiau Lietuvoje. Birželio vaikas (nemėgstu sakyti "vėžys") - namisėda iš prigimties.

O birželio nebėr, mirkt - ir viskas. Namo grįžtu praktiškai tik pamiegoti, nes "podarbinės" veiklos atsiranda nuolat - na gerai, kadangi yra skaitytinų knygų, siūtinų sijonų ir panašių dalykų, kurie daromi tik namuose, tai ir to miego lieka gerokai mažiau nei per mokslo metus (paradoksalu). Supratau, kad jei skaityt savo malonumui, tai dabar, nes paskui vėl nebus kada - per studijų metus grožinės literatūros apskritai skaičiau nedaug, nes humanitarų dalia yra kalnų kalnai profesinių popierių, o kitkam laiko ir noro lieka nedažnai. Todėl dabar iš Mickevičiaus tempiu fantastiką ir visokias kitas knygas, kurių gėda būti neperskaičius. Neseniai baigiau Strugackių "Ateivius Saturno žiede", GLF 2003-2006 (jau beveik). Dar mokslo metais - Kunčino "Tūlą". Ir dar kažką, velniava, neprisimenu - matyt, nebuvo verta. Bet krūvelės ant palangės, deja, nemažėja. Suskaičiavau, kad artimiausia proga normaliai išsimiegoti bus galbūt ateinantis savaitgalis (priklausys nuo to, kaip klostysis žygis Kernavės link, į Gyvosios archeologijos dienas), o po to - paskutinės liepos dienos. Bet toks ritmas nors naudingesnis, nei vien prie knygų sėdėjimas. Štai, pabaigsiu sijoną, ir parašysiu "Fantaste, ką tiki" straipsnioką...

Dar vakar nusipirkau "Geltonų plytų kelio" DVD. Siūdama diržiuką klausiausi, ir ašara riedėjo... Buvo ir bus tobula. Ką pasiimsiu į Londoną, tai šitą filmą... "Nei paukščių, nei gėlių ant pilko lauko - bet man vis vien brangiausi NAMAI".

SPOILER -- neskaitykit, jei ką :)


Šiandien ryte važiuodama troleibuse perskaičiau šią recenziją "15 minučių" ir pagalvojau, kad reiks pakomentuoti. Dabar per blogeriai.net radau ir Dainiaus bloge: štai čia. Kadangi labai noriu miego, tai trumpai :)

Visų pirma, recenziją man buvo įdomu paskaityt, nes kai kurie joje išsakyti dalykai vos ne kardinaliai priešingi mano susidarytam įspūdžiui. Nežinau, ar tai susiję su asmeniniu skoniu, ar su kokiais nors lūkesčiais - bet panašu, kad mano nuomonei vis tik nemažą įtaką padarė apskritai šiuolaikinis kinų kinas, kurio spėjau prisižiūrėti daug (na taip, dėl tos priežasties nemoku net normalios recenzijos parašyt, vis savo samprotavimus kišu, užuot atsiliepimus rašiusi :)). Iš tiesų mėgstu paskaitinėti po kelias to paties filmo - nebūtinai kiniško - recenzijas, nes jos parodo, kaip skirtingai žmonės gali perskaityti tą patį tekstą.

Vienas dalykas - dėl to, kad filmas "atrodo neautentiškas". Čia turbūt asmeninio patikimo/nepatikimo reikalas, bet nelabai suprantu, kodėl Dainius Blynas mano, jog "žinoma, kad skurstantis žmogus bus linkęs parsiduoti"... Visai ne "žinoma": iš to galima sukurti oho kokią dramą. Be abejo, sutinku, kad "Pingguo" ta drama įtampos aukštumų nepasiekia. Tiesą pasakius, esama nemažai komedijos elementų (ypač Tony Leungo vaidyboje) - ir šiaip siužetas kažkuo primena televizines (arba pigias kinematografines) kinų komedijas (teko pažiūrinėt šį bei tą)... tačiau nenuslysta į tokio lygio banalybes. Galbūt dėl to "Pingguo" juokavimai man ir neužkliuvo - siužetą išvynioja geriau, nei buvo galima tikėtis.

O va "kinų kultūros, gyvenimo būdo ypatumus" Dainiaus Blyno minėtose "aštriosiose" scenose išties galima pastebėti. Cituoju: "Pavyzdžiui, vienoje iš scenų mes matome, kaip į jaunos šeimos gyvenimą grubiai įsiveržia turtingasis “globėjas” ir pradeda nurodinėti, ką ir kaip daryti. Europoje, ar tuo labiau JAV tokia scena atrodytų kaip dramatiškas susidūrimas, jaunuoliai iš paskutiniųjų gintų savo privatumą, nepriklausomybę, priešintusi grubiai prievartai." Būtent: Europoje, "ar tuo labiau JAV". Čia nei tas, nei tas, čia - Kinija, ir privatumo supratimas visiškai kitoks.Privatumas, nepriklausomybė - labai kultūriškai "įkrautos" sąvokos. Nenoriu sakyti, kad minėta scena yra "tipiškai kiniška", ir kad visos jaunos kinų poros taip reaguotų į globėjo išsišokimą. Tačiau gali būti, kad kinui žiūrovui tokia scena atrodo mažumėlę natūralesnė nei europiečiui (darau prielaidą iš to, ką žinau...  jei ne "natūralesnė", tai ne tokia šokiruojanti) Scena recenzentui pasirodė nedramatiška, nes nebuvo tokio konflikto, kokio jis tikėjosi - bet užtat atsirado konfliktas tarp žiūrovo vertybių ir tų, kurios vaizduojamos ekrane; ar ne taip?

Dar dėl siužeto. Čia labai daug įsipynę visokiausių "kiniškų" supratimų apie šeimą, o konkrečiai - palikuonių turėjimą. Lin Dongas neturi vaikų - o čia štai atsiranda toks "netyčiukas"... ir dar, pasak (suklastotų) tyrimų, jo paties pradėtas. Pingguo atlieka savotišką sugulovės vaidmenį: pagimdo vaiką, kurį Lin Dongo žmona Wang Mei priima kaip savo, ir šis tampa šeimos paveldėtoju, pagrindine atžala (plg. vaiko gimtadienio šventę, kai Lin Dongas dargi dega smilkalus prie bodhisattvos statulėlės). O štai Pingguo vyro An Kunio elgesys - visiškai priešingas. Vaiko jis atsisako, išsižada. "Tradicinėje" (maždaug iki XX a. pr., taip pat net ir iki XX a. antros pusės) kinų visuomenėje bei kultūroje tai būtų nesuprantama, nes palikuonis, tuolab vyriškos lyties, yra kone pagrindinis gyvenimo siekis, ateities garantas (nes sūnūs buvo atsakingi už savo tėvus senatvėje bei po jų mirties - per protėvių ritualus). O An Kunis yra naujosios visuomenės produktas, nes savo vaiką iškeičia į pinigus. Jis tampa neegzistuojančiu tėvu, išsižada savo tėvystės teisių - tą ir turėjau omenyje, sakydama, kad filmas savo motyvais susijęs su "Pekino pavainikiais" bei kitais tą pačią temą vystančiais filmais.

Dėl "Pasimetusio Pekino" visai pritarčiau. Gerai pastebėta. Na, o dėl to, kad "geriausios filmo scenos tos, kur skambant neutraliam muzikiniam motyvui, rodomi Pekino vaizdai" jau rašiau: man asmeniškai jos pasirodė pritemptos, standartinės - nes bene kiekvienas urbanistinis filmas tokių turi... ypač Tiananmenio aikštę. Nors ką padarysi. Gal taip reikia. Tik nusibosta.

(P.S. o norėjau trumpai :))

Retas džiaugsmas pamatyti kinišką filmą kino teatre Lietuvoje... Iš pernykščio Berlyno atkeliavo "Pasimetę Pekine" (originalus pavadinimas - "Pingguo", pagal pagrindinės herojės vardą, kuris pažodžiui reiškia "obuolį"). Pasikartosiu: nueikite, jei manote, kad Kinijoje egzistuoja tik "Skraidančių durklų" tipo kinas. Čia - jokių ilgarankovių kostiumų, skraidymų ore ir įmantrių kraujo nuleidimo būdų. Didelė dalis "Pingguo" nufilmuota rankine kamera, kuri landžioja visur ir įkyriai žiūri iš labai labai arti. Stambūs planai iš miesto-milžino Pekino padaro vos ne klaustrofobiškų erdvių labirintą, o iš filmo - iš tiesų pakankamai kamerinę dramą, kuriai, mano galva, tarptautinis pavadinimas "Lost in Beijing" ne taip jau labai ir tinka - nes Pekinas čia tik fonas, o ne aktyvus veikėjas, kaip kad buvo kokiame nors "Septyniolikmečio dviratyje". Tiananmenio vaizdai atrodo įdėti kaip "privalomi", o štai kadrų su statybiniais kranais galėjo būti ir daugiau, jei jau norėta išvystyti "pasimetimo Pekine" temą. Kodėl tuomet ne "Lost in China"?

Klausimas, kuris sukosi galvoje žiūrint: ar galima šitą filmą pavadinti savotiška nauja "Pekino pavainikių" variacija? Ne siužeto prasme, o išrišimo, kuriuo filmas baigiasi. Nebūtinai "Pekino pavainikiai" - apskritai visa bevaikių/betėvių personažų grandinėlė (o taip, esu sugadinta savo bakalaurinio). Filmas kurtas keturiolika metų vėliau nei "Pavainikiai", bet jo gale padaroma vos ne analogiška išvada... pešasi vyrai dėl vaiko, tačiau tik motina lieka tinkama jam prižiūrėti ir apsaugoti. Kaip variacija filmas įdomus, galų gale, smalsu palyginti lietingą, tamsų, sugriuvusį "Pavainikių" Pekiną ir Pekiną 2006-taisiais: lyg ir kitokį, bet, kita vertus, baisiai panašų. Tačiau, kaip sakiau, filmas lenda už uždarų durų, o pats miestas lieka fonu, taigi piešti jį į tą pačią filmų rikiuotę ne visai dera.

Rugpjūčio pabaigoje ir Lietuvoje turėtume pamatyti pilnametražę "Gudručio" versiją. Na, reklamukas nežada nieko ypatingo - vis tik senasis serialas su Donu Adamsu buvo klasika, padaryti skoningą šiuolaikinį variantą, nepradedant parodijuoti parodijos, sudėtinga. Bet kas čia žino...

Senokai nedėjau čia visokių įdomių nuorodų, o tai juk puikus būdas sudaryti įspūdį, kad blogas gyvas :D Taigi štai pora:

"Gamtinės dujos", toks mėgstamas pašiepti pavadinimas, įgavo naują, gana tiesioginę prasmę... Nieko daugiau, nei tai, kas parašyta tame straipsnyje, nežinau, o mano nuomonė gana dvejopa. Iš vienos pusės tai yra gerai, aktyviai kovojama su energetine krize, ir pasiektas kažkoks galbūt svarbus lūžis. Iš kitos pusės, esu įsitikinęs, kad geriausias ir teisingiausias būdas su ta krize sukovoti yra priversti žmoniją pakeisti mąstymą ir vartojimo bei gyvenimo įpročius, o šita išeitis to tikrai nedaro.

Aš visada žinojau, kad moterys yra ne tik visų pasaulio problemų priežastis, bet ir pasaulio išsigelbėjimas, tik niekad nemaniau, kad tas išsigelbėjimas bus toks. Kitas panašus dalykas yra aprašomas čia (man, kaip tolkinistui, idėjiškai neteisingas, bet jo naudingumo paneigti neįmanoma). Taip pat esu skaitęs, tik dabar nerandu nuorodos, apie savaime nuo judėjimo pasikraunančius mp3 grotuvus ir mobiliakus. Neabejotinai naudingi dalykai.

Laiqualasse